Skirtingos kartos ir lytiškumas: kai prireikia vertėjo

„Dažnai miniu mokymuose – tyla nesaugo. Atvirkščiai, tyla apie lytiškumą dažnai sukuria gėdos, kaltės ir pasimetimo jausmą. Jauni žmonės lieka be patikimų atsakymų ir ieško informacijos internete ar tarp bendraamžių, kur ji gali būti klaidinanti.

Nuotraukos šaltinis: AI generated

Kai nėra atviro dialogo, didėja rizika patirti emocines problemas: nerimą, žemą savivertę, sunkumus kuriant santykius. Taip pat kyla pavojus nepažinti savo ribų, nesuprasti sutikimo svarbos, būti pažeidžiamiems prievartai. Lygiai taip pat nesikalbant apie, pavyzdžiui, stereotipus, kartais matome susipriešinimą tarp bendraklasių, negebėjimą išgirsti, įvairių epitetų priklijavimą vieni kitiems. Gali kilti patyčios, smurtas. Ilgainiui tokia tyla sukuria kartų grandinę – suaugę vaikai dažnai perkelia tą pačią tradiciją savo šeimoms“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Įvairovės ir edukacijos namai“direktorė ir mokymų vadovė Lina Januškevičiūtė.

- Kokia jūsų patirtis dirbant su skirtingų kartų žmonėmis šiuo klausimu? Kokio amžiaus žmonėms kyla daugiausiai neaiškumų kalbant šia tema?

- Darbas su skirtingomis kartomis atspindi tai, kad ši tema kelia nemažai diskusijų, emocijų, susiduriame su skirtingais vertybiniais pagrindais, skirtingomis patirtimis.

Vyresnės kartos žmonės dažnai jaučia gėdą, nepatogumą, baimę suklysti arba „užauginti ne taip“. Jie patys augo be lytiškumo ugdymo – dažnai vienintelė informacija buvo iš draugų ar užuominų šeimoje. Svarbu ir tai, kad vyresniems žmonėms kartais atrodo, jog norima tarsi „ištrinti“ jų patirtį, pakeisti požiūrį, kėsinamasi į nusistovėjusias normas.

Jaunesnės kartos atstovai ateina su daugybe informacijos iš socialinių tinklų – „YouTube“, „TikTok“, bet ne visada moka atskirti mokslu pagrįstus faktus nuo mitų ar manipuliacijų. Kartu, jaunesnėms kartoms lytiškumo tema nebėra tokia gėdinga, „slapta“, jaunimas gali atviriau diskutuoti, kalbėtis, kelti klausimus, neretai netgi kvestionuoti tėvų, globėjų, senelių įsitikinimus.

Turbūt neaiškumų kyla visoms kartoms, tik šiek tiek skiriasi jų pobūdis ir kelias iki jų išsprendimo.

- Kaip skiriasi skirtingų kartų (pavyzdžiui, X, Y, Z, Alfa) požiūris į lytiškumą?

- X karta ir vyresni jaučiasi, jog šios kartos žmonėms galbūt sunkiau atvirai kalbėtis ir diskutuoti apie kūną, jausmus, santykius, kadangi ilgą laiką tai buvo tabu. Lytiškumas dažnai siejamas su morale, ta pačia gėda, nenoru, kad šios temos būtų aptarinėjamos viešai.

Y karta gyveno pokyčių laikotarpiu, kai atsirado daugiau informacijos, bet dar išliko daug senų normų. Jie linkę kalbėti apie santykius, bet vis dar jaučia ribas. Kartais sunkiau įsileisti informaciją, tačiau yra noro mokytis, ypač auginant šiuolaikinius vaikus ar paauglius norisi rasti daugiau patikimų žinių, atliepti jų ir savo poreikius.

Z ir Alfa užaugo su interneto prieiga ir socialinių tinklų diskursu apie įvairovę, lyčių spektrą, įtrauktį. Jie atviresni ir dažniau reikalauja dialogo, o ne monologo, drąsiau eina į diskusijas, kelia nepatogius klausimus, dažnai ieško informacijos užsienio portaluose, kartais lytiškumo temose sąvokas žino geriau anglų nei lietuvių kalba.

- Kokie pagrindiniai veiksniai formavo vyresnių kartų supratimą apie lytiškumą?

- Tikriausiai buvo keletas pagrindinių veiksnių. Vienas tokių – religija, kuri formavo moralines ribas ir baimes, gėrio ir blogio įvaizdžius lytiškumo temose. Galime įžvelgti, kad iki šių dienų kai kurie dalykai nelabai pasikeitė. Taip pat svarbus politinis kontekstas, tai yra neretai vis dar girdimi pasakymai, kad sovietmečiu lytiškumas buvo tabu tema, jog tokio dalyko, kaip seksas nebuvo. Ir, žinoma, žiniasklaida – stereotipiniai vaizdiniai apie „tikrą moterį“ ir „tikrą vyrą“, tai, kaip turi ir neturi atrodyti lytiškumas, kas pridera ir nepridera. Prisidėjo ir švietimo spragos – jokių pamokų apie kūną, santykius, sutikimą, seksualinį priekabiavimą ar kitas svarbias temas.

- Pastebite, kad jaunesnės kartos labiau linkusios kalbėti atvirai šia tema? Kodėl?

- Jaunesni žmonės tikrai yra atviresni kalbėdami apie lytiškumą ir santykius. Viena priežasčių yra ta, kad jie augo informacijos prieinamumo laikais, kai socialiniai tinklai, edukaciniai projektai ir tarptautinės diskusijos suteikė galimybę laisvai kalbėti apie įvairovę, identitetą, emocijas. Skirtingai nei jų tėvai ar seneliai, jie nebuvo auklėjami nekalbėti apie Tai, todėl jų patirtis – mažiau suvaržyta gėdos ir tabu. Taip pat didelę įtaką daro psichikos sveikatos temų normalizacija – šiandien kalbėti apie jausmus ar santykius laikoma ne silpnybe, o stiprybe. Be to, globalizacija ir vakarietiškos vertybės skatino lygybę ir atvirumą, todėl jaunimas natūraliai priima diskusijas kaip būtiną mokymosi dalį. Žinoma, su tuo ateina ir tam tikri iššūkiai, kuomet yra sunku atsirinkti, kuri informacija yra patikima, o kuria norima tik manipuliuoti: lytiškumo temos neretai netgi panaudojamos politiniams tikslams, tam tikroms kontroversiškoms temoms eskaluoti.

- Kodėl dažnai sunku skirtingoms kartoms susikalbėti apie lytiškumą? Ką daryti, jei šeimoje požiūriai į lytiškumą labai skiriasi?

- Vienas didžiausių iššūkių – skirtingos patirtys ir vertybės, su kuriomis kiekviena karta užaugo. Vyresniems lytiškumas dažnai buvo susijęs su moralinėmis normomis, religija ar tradicijomis, o jaunimui tai daugiau emocijų, identiteto ir saviraiškos sritis. Taip pat skiriasi kalba – jaunimas naudoja terminus, kurie vyresnei kartai atrodo nauji ar nesuprantami. Egzistuoja ir emocinis barjeras: vyresni dažnai jaučia gėdą ar baimę suklysti, o jaunimas kartais pyksta, kad jų nesupranta ar nesiklauso. Dėl šių priežasčių pokalbiai dažnai virsta konfliktais, o ne konstruktyviu dialogu. Neretai per mokymus sulaukiam klausimų – kaip susišnekėti su artimaisiais, turinčiais priešingą nuomonę. Tokiu atveju visuomet patariame bandyti surasti kokį nors vidurį, kur gebame išlaikyti pagarbią diskusiją, apsikeitimus nuomonėmis, kur vis dar nepereinama į gynybą ar atvirą puolimą. Tokiu atveju dar yra galimybė, jog bent dalis informacijos bus išgirsta abiejų pusių. Kartais verta pokalbius skaidyti į mažesnes dalis, kad sumažėtų įtampa ir nesusidarytų įspūdis, jog reikia išspręsti viską iš karto. Svarbiausia kurti erdvę dialogui, o ne kovai dėl „teisingos“ tiesos.

- Su kokiais mitais ar baimėmis dažniausiai susiduriate iš vyresnių žmonių pusės?

- Labiausiai paplitęs mitas, kad atviras kalbėjimas apie lytiškumą paskatins ankstyvą seksualinį aktyvumą, nors tyrimai rodo priešingai: informuoti jauni žmonės priima atsakingesnius sprendimus. Iš kitos pusės yra manoma, jog kalbant apie lytiškumą iš žmogaus teisių perspektyvos, prieštaraujama šeimos konceptui ir norima jį apskritai panaikinti. Tad neretai išeina, kad ir vienoks ir kitoks kalbėjimas yra blogai... Neretai girdima, kad tapatybės temos „supainios“ jaunus žmones arba prieštaraus tradicinėms vertybėms, o kai kurie vyresni asmenys mano, jog LGBTQ+ klausimai – tai laikina mada, o ne tikros žmonių patirtys. Kiti tiki, kad apie jausmus ar santykius kalbėti neverta, nes „gyvenimas pats visko išmokys“, o lyčių stereotipų temą sutinka kaip siekį panaikinti kokias nors nustatytas normas. Beje, vis dar vyrauja požiūris, kad „juk buvo augama be šių temų ir, pažiūrėkit, kaip gerai išaugom“. Tačiau neretai susiduriam su suaugusiais žmonėmis, kurie nepriima savo kūno, nesikalba su partneriais ar partnerėmis netgi intymiausiais klausimais, nesidalina iššūkiais, kartais – perkelia „užgyventą“ gėdą kitiems žmonėms.

- Kaip į šią temą reaguoja tėvai ar seneliai, kai vaikai ar paaugliai pradeda kelti klausimus apie lytinį tapatumą ar seksualumą?

- Reakcijų būna įvairių. Kartais reakcija gali būti šokas arba sumišimas, ypač, jei klausimai pasirodo netikėti arba paklausti tuomet, kai tėvai ar seneliai galvoja, jog tokie klausimai dar neturėtų kilti. Kai kurie tėvai bijo, kad tokie pokalbiai skatins netinkamą elgesį ar sukels painiavą. Tačiau laikui bėgant ir gavus aiškią, faktais pagrįstą informaciją, dauguma tėvų sugeba priimti ir palaikyti savo vaikus. Svarbu suprasti, kad informacija yra tam, jog būtų galimybė diskutuoti ir rasti atsakymus, nes net ir su skirtingomis nuomonėmis galime bendrauti ir būti pagarbiai bei palaikančiai. Šeimos, kurios sugeba klausytis ir kalbėtis be smerkimo, dažniau išlaiko pasitikėjimą ir artumą su vaikais ar paaugliais, o šie dažniau atsakymų ieško ne internete, bet savo artimoje aplinkoje.

- Kaip turėtų atrodyti šiuolaikiškas lytiškumo ugdymas, kad jis būtų priimtinas visoms kartoms?

- Turbūt svarbu pradėti nuo to, jog šiuolaikiškas ugdymas turi apimti ne tik biologiją, bet ir emocijas, santykių etiką, sutikimo kultūrą bei pagarbą įvairovei. Jis turėtų būti grindžiamas faktais, o ne moralizavimu, pritaikytas skirtingoms amžiaus kartoms, kalbama skirtingoms grupėms suprantama kalba. Svarbu vengti gėdos ir kaltės retorikos – mokymasis turėtų vykti saugioje, atviroje aplinkoje. Reikėtų naudoti įvairius metodus: diskusijas, filmus, interaktyvias užduotis, nes skirtingos kartos mokosi skirtingais būdais. Tikriausiai svarbiausia, kad ugdymas atitiktų visų pirma jaunų žmonių lūkesčius, nes jis yra nukreiptas į prevenciją. Svarbu girdėti jauno žmogaus balsą, kad galėtume atliepti pasaulį, kuriame jie gyvena. Taip pat reikia diskutuoti bei šviesti ir suaugusius žmones apie iššūkius, su kuriais gali susidurti ir susiduria jauni žmonės – tokiu būdu mes pasieksime ir apjungsime skirtingas kartas bei gebėsime atrasti būdų, kaip galime vieni su kitais kalbėtis.

- Kaip paskatinti pagarbų ir jautrų dialogą apie lytiškumą tarp skirtingų kartų?

- Svarbiausia – sukurti saugią erdvę, kurioje visi galėtų kalbėti be baimės būti pasmerkti. Reikia pradėti nuo klausymosi, užduoti atvirus klausimus, o ne teikti vienpusius atsakymus. Naudinga pasitelkti neutralius edukacinius šaltinius, kurie nukreipia pokalbį nuo asmeninių nuomonių į faktus ir tyrimus. Svarbu pripažinti, kad tema gali būti jautri, todėl kalbėtis reikia pamažu, o ne bandyti viską aptarti vienu kartu. Empatija, pagarba ir bendri tikslai – saugumas, gerovė bei sveiki santykiai – padeda rasti bendrą kalbą net ir skirtingoms kartoms. Reikia nusibrėžti ribas, kurias peržengus, pokalbį galima ir nutraukti: tai galėtų būti įžeidinėjimai, agresija, žeminimas ir panašiai. Čia yra ir edukacinis momentas – parodoma, kokios mano ribos ir atveriama erdvė kitiems asmenims jas brėžti. Dar visuomet galima pabandyti perduoti žinią, kad tikslas nėra kaip nors keisti mąstymą, o atrasti kokį nors vidurį, kuriame galime būti – kai kuriems tai yra didžiausias įmanomas pasiekimas.

- Nuo ko pradėti pokalbį, jei tema atrodo nepatogi ar gėdinga?

- Tikrai galima pradėti nuo įvardinimo sau, o tuomet ir kitiems, kad tema gali būti nepatogi – tai padeda atlaisvinti erdvę ir nuimti tam tikrą lūkestį, jog reikia apie visas temas visuomet viską išmanyti. Uždavinėti atvirus klausimus ir leisti sau reflektuoti, net jeigu niekada to nebuvo daroma. Galima paklausti – o ką tu apie tai manai? Tikrai įmanoma rasti įvairių šaltinių, kuriais galime remtis, lengviau rasti atsakymus.

Su mažesniais vaikais galima kalbėti remiantis edukacinėmis knygomis apie lytiškumą, yra tikrai nemažai specialistų patarimų, nuo ko pradėti tokius pokalbius. Kalbant su paaugliais, daugiau erdvės reikėtų duoti diskusijoms be moralizavimo, o su tikslu suprasti, pasikalbėti, pamatyti, kuo šie gyvena. Taip pat galima susitarti, kad kalbėsime be juokų, vertinimo, su pagarba kiekvieno nuomonei. Tokie maži žingsniai po truputį kuria pasitikėjimą ir drąsą kalbėti atviriau. Na, o jeigu ir taip nepatogu, tikrai verta susirasti patikimų žmonių grupelę, su kuria galite atvirai pasikalbėti ir po truputį mažinti šių temų stigmą.

- Kokia jūsų, kaip psichologės, mokymų vadovės didžiausia viltis dėl skirtingų kartų bendravimo apie lytiškumą ateityje?

- Didžiausia viltis – kad lytiškumas bus natūrali, saugi ir atvira pokalbio tema, o ne tabu ar konfliktų šaltinis. Norisi, jog suaugusieji išmoktų ne tik kalbėti, bet ir klausytis jaunų žmonių be pasmerkimo ar išankstinių nuostatų, kad kurtų dialogą ir gebėtų įsiklausyti į jauno žmogaus balsą. Ateityje tikiuosi mažiau mitų ir baimių, daugiau empatijos ir mokslu grįstų diskusijų. Būtų idealu, jei mokyklos, šeimos ir bendruomenės veiktų kartu, o ne vienos kitoms prieštarautų. Tokia kultūra padėtų vaikams ir paaugliams augti saugiems, suprastiems ir gerbiamiems. Žinoma, kaip žmogus, atstovaujantis žmogaus teisių perspektyvai, viliuosi, jog ir politiškai galėsime eiti ne atgal, o progresuosime ir pasitikėsime, kad atviras pokalbis, įtraukiantis visas temas gali padėti kurti saugesnę erdvę ir geresnį vieni kitų supratimą bei pagarbą skirtingiems žmonėms.

Autorė: Agnė Marija Armoškienė

• Seimas spręs dėl laikino akcizo degalams sumažinimo.
• Gynybos ministrų pareiškimas: būtina skubiai stiprinti oro gynybą.
• Lietuviai gandrus stebi kitaip nei anksčiau: kas pasikeitė?
• Lietuviai rado išeitį: vietoje brangių butų statosi namus.
• Motociklininkai grįžta į kelius: kodėl sezono pradžia pavojingiausia?
• Balandžio 8 d. tęsiasi PROTESTAS: Šalin rankas nuo laisvo žodžio!
• Kelionė – didelis efektas: per atostogas moksleiviams neužtenka poilsio namuose?
• Prasidėjo laikotarpis, kai žmogaus veikla miškuose griežtai ribojama.
• Ar didesni pinigai priverstų lietuvius gimdyti daugiau vaikų?
• Du atlyginimai ir jokių vaikų: renkantis būstą tai mažesnė rizika bankui.
• Kuro kainos kyla: ar bandymas jas suvaldyti nesukels dar didesnės krizės?
• Lietuva vėl suks laikrodžių rodykles: kada nustosime tai daryti?
• Ar lietuviams namuose viskas krenta iš rankų?
• Aušra Veselovaitė: didžiausios procesinės klaidos, kurios kainuoja bylą.
• Rekordiniai 2025-ieji: aukso paklausa ir kaina pasiekė istorines aukštumas.
• Bebrai – gamtos inžinieriai, kurių pavasarinė veikla kelia iššūkių.
• Pavasarį skubėti keisti padangų nebūtina.
• Kiaulienos sprandinė Velykoms: išbandykite paprastai paruošiamą vokišką receptą.
• Išpopuliarėjęs pigus receptas tiks ir kasdienai, ir lengvesnėms Velykoms.
• Ginkluotės gamykla žengia į naują etapą: kulkų gamyba tampa savarankiška.
• Kaip persikelti visą gyvenimą į naują telefoną, kol išgeri puodelį kavos?
• Vaikų miego problemos – ką daryti? Psichologės rekomendacijos.
• Ar tikrai dantų implantas gali tarnauti visą gyvenimą?
• Naftos kainų šuolis: kada geopolitinė įtampa tampa ekonomine rizika?
• Ne viskas taip paprasta: 5 mitai apie dirbtinį intelektą, kuriais vis dar tikime.
• Energetikos krizė – vėl neišvengiama?
• Ilgaamžiškumo sąlyga – kokybiškas miegas: kaip sau padėti?
• A.Sabonis: rūpinkimės širdimi šiandien, kad galėtume laimėti rytoj.
• Kaziuko mugėje – tikras tautų katilas: lankėsi ir tolimesnių šalių gyventojai.
• Dėl drastiškai išaugusių aviacinio kuro kainų „Novaturas“ įveda degalų mokestį.
• Moterys „vyriškose“ profesijose – jungia laidus ir laužo stereotipus.
• Du mitai apie hibridinius automobilius, kurie vis dar gajūs.
• Kai žaidimas baigiasi trauma: kas atsako už vaikų saugumą mokykloje?
• Įvaldžius DI – didesnis atlyginimas: L. Keraičio patarimai.
• Artėjant potvyniui: ko imtis, kad namai kuo mažiau nukentėtų.
• Ne kiekvienas butas – gera investicija: kas lemia kainos augimą.
• Viena kiaulienos nugarinė – trys patiekalai: taupu, tvaru ir paprasta.
• Lietuvos energetinė nepriklausomybė: nuo proveržio iki naujo plėtros etapo.
• Žygimantas Mauricas. Kas Irano kare sumokės didžiausią kainą?
• Sukčiai vis įžūlesni: imituoja realių verslo įmonių platformas internete.

Šio sąrašo naujienos detaliau

Daugiau ankstesnių naujienų:  1  2  3  4  5  6  7  8  9  10  11  12  13  14  15  16  17  18  19  20  21  22  23  24  25  26  27  28  29  30  31  32  33  34  35  36  37  38  39  40  41  42  43  44  45  46  47  48  49  50  51  52  53  54  55  56  57  58  59  60  61  62  63  64  65  66  67  68  69  70  71  72  73  74  75  76  77  78  79  80  81  82  83  84  85  86  87  88  89  90  91  92  93  94  95  96  97  98  99  100  101  102  103  104  105  106  107  108  109  110  111  112  113  114  115  116  117  118  119  120  121  122  123  124  125  126  127  128  129  130  131  132  133  134  135  136