Šis spektaklis – tam tikra Lietuvos teatro istorijos ekspozicija

Scenografė Paulė Bocullaitė: „Šis spektaklis – tam tikra Lietuvos teatro istorijos ekspozicija“

Jau kitą savaitgalį – balandžio 10–12 dienomis – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Karolio Kaupinio naujo spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ premjera.

Nuotraukos šaltinis: Photocamera.click

Scenografiją ir kostiumus šiam spektakliui kuria Paulė Bocullaitė. Pasakodamas apie tai, kaip gimė spektaklio apie laikinumą ir nesibaigiančias laimės paieškas idėja, režisierius sakė: „Su Paule perskaitę Antano Maceinos „Jobo dramą“ supratome, kad laike laimė yra neįmanoma todėl, kad laimė pagal apibrėžtį yra tai, kas nesibaigia. Tad tikra laimė turėtų būti ten, kur nebėra laiko, o jo nebėra tik anapus, nes viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu.

Kartu su Paule – spektaklio bendraautore – ėmėme ieškoti siužetinės linijos ir, regis, ji sugalvojo bandymą atkurti praėjusią legendą. Pakartoti tai, kas praėjo. Tada bandėme ieškoti to legendinio spektaklio, kurį visi laikytų tuo „esminiu legendiniu lietuvių spektakliu“.

Apie spektaklio idėją, kontekstus, gyvenimą teatralų šeimoje ir scenografijos bei kostiumų pasirinkimus Paulė Bocullaitė kalbėjosi su Daiva Šabasevičiene.

„Lietuvių mirties pranešimai: vieno spektaklio istorija“ – ketvirtas Tavo spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Lig šiol scenovaizdžius kūrei spektakliams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių pasakojimą ir Birutės Žilytės iliustracijas (2016), „Žalia pievelė“ pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus (2017), „Nežinoma žemė. Šalčia“ pagal šalčininkiečių pasakojimus (kartu ir kostiumus; 2018). Intensyvūs darbai iki pirmojo COVID-19, vėliau – pauzė. Ką išgyvenai per šį laiką, kol vėl sugrįžai į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą?

Gyvenime įdomiai susiklostė: vienu metu užgriuvo labai daug dalykų: tapau mama, kovidas ir daug asmeninių, šeimyninių aplinkybių sukrito. Tokių, kad teatras iš gyvenimo dingo labai staigiai ir buvo labai įdomu, nes iki to momento jau buvau taip įsisukusi, kurdama spektaklį po spektaklio, kad išvis net nespėdavau pagalvoti, ką aš darau. Tiesiog inercija atsirado. Dar prieš kovidą buvo uždaryti teatrai, po sūnaus gimimo negalėjau vaikščioti į spektaklius. Tai buvo naujas jausmas, kad tas teatras gal ir nebūtinas. Iki tol buvau įkritusi į tokią būseną, kad reikėjo sekti visus teatro įvykius, viską žinoti, matyti. Teatro tokia specifika: kuriant užsidarius juodoj dėžutėj truputį išsikreipia pasaulio matymas. Tik išėjusi iš tos dėžutės supratau, kad mano matymas krypo tam tikra linkme. Man patiko ta pertrauka, ji buvo naudinga. „Lietuvių mirties pranešimai...“ – pirmas spektaklis po šešerių metų pertraukos.

Aš net nesu scenografė. Vilniaus dailės akademijoje esu baigusi grafiką. Iliustracija yra mano sritis. Todėl per šį laiką piešiau, kūriau plakatus, grafinį dizainą. Šie darbai – asmeniniai, jie lengviau pasidaro, ypač turint vaikų. Tai aš visą laiką dirbau. Turėjau tam galimybę: su Karoliu dalindavomės dieną pusiau, kad kiekvienas galėtume dirbti, kurti.

Įdomūs sutapimai: ir ankstesni, ir dabartinis spektaklis kuriami pagal pasakojimus. Kuo ypatingas šis literatūrinis žanras teatro pasaulyje?

Visi šie spektakliai skirtingi. Tiesą sakant, man įdomiau dirbti su medžiaga, kuri turi dokumentalumo. Nesu nusistačiusi ir prieš kitokią medžiagą, bet su tokia man tiesiog lengviau sekasi, negu su fikcijos pasakojimais. Kaip žiūrovė, aš nepripažįstu ketvirtos sienos teatre. Žinau, kad daug kas gali kitaip žiūrėti spektaklius, bet aš netikiu, kai scenoje mane bando apgauti – tai yra kitas laikas, kita erdvė, o ne čia pat gyvai prieš mane vykstantis dalykas. Kiekvieną kartą, kai tekdavo kurti spektaklį pagal konkrečią pjesę, nuolat išgyvendavau tam tikrą kovą: ką aš čia darau? O tai, kas turi dokumentalumo, medžiaga, kuri atnešama iš čia pat esančio žmogaus, – tai man artimiau.

Sukūrei keliolika spektaklių, o kokia buvo pradžia?

Tėtis [Sergejus Bocullo] – scenografas, mama [Daiva Stubraitė] – aktorė, visa vaikystė teatre. Paradoksas: jie sukūrė tokią terpę, kad aš nemėgau teatro. Man jis asocijavosi su slogiais dalykais: visi pervargę, daug emocijų ir dažniausiai jos būdavo neigiamos. Nuo mažų dienų girdėdavau tėvų diskusijas virtuvėje, ir man atrodydavo, kad jie piktai šneka, kad juos kažkas slegia, o jie tiesiog aistringai kalbėdavosi. Aš nesuprasdavau. Nemėgau, vengiau teatro turbūt iki dvidešimt vienų metų. Bet nori nenori, kadangi pažįstamų ratas – teatro žmonės ir kažkas per kažką sužino, o aš dar piešiau, tai ir sulaukiau pasiūlymo iš Vido Bareikio, su kuriuo susipažinau per mamą, – jie vaidindavo kartu. Jis ieškojo scenografo spektakliui „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ (2011). Buvo pasidaręs mini konkursėlį, kalbino kelis žmones, nuo to ir prasidėjo mano teatras. Tik tada, tik pradėjusi dirbti, teatrą pamėgau ir ėmiau juo domėtis.

Nors buvę spektakliai sukurti taip pat pagal pasakojimus, bet visų vaizdiniai sprendimai labai skirtingi. Nuo ko tai priklauso – nuo temos, erdvės, biudžeto?

Nuo temos ir nuo dramaturgijos. Manau, scenografijos užduotis ir yra išversti dramaturgiją į vizualią kalbą ir tarnauti grynai dramaturgijai. Šiame darbe nepripažįstu stiliaus turėjimo. Nesakau, kad turėti savo stilių – kažkas neteisinga, bet visada siekiu vaizdą adaptuoti prie konkrečios medžiagos. Kadangi visos medžiagos skirtingos, tai ir scenovaizdžiai skirtingi. Bet man visada svarbu atrasti raktą, bendrą vardiklį, kuris taptų vizualine išraiška visos tos medžiagos, su kuria dirbu.

„Lietuvių mirties pranešimuose“ LNDT Didžioji scena tampa scenovaizdžio dalimi. Gal galėtum plačiau pristatyti šį scenografinį sprendimą?

Kalbant apie šį spektaklį ir jo scenografiją įdomu tai, kad scenografija yra sudėtingiausias sugalvotas šio spektaklio komponentas, nes viskas gana neblogai veikia ir be nieko. Kai buvo skaitymas „Versmėje“ (2024), atrodė, kad buvusio vaizdo galėtų ir užtekti, ir tai būtų įdomu. Dabar tenka sunki užduotis, kaip nepagadinti to, kas ir taip veikia, sceną apkraunant papildomais daiktais ir vaizdais. Atsakiau sau, ką scenografija turi suteikti šiam spektakliui – tokį dėmenį, kurio skaitymuose nebuvo, kuris galėtų praturtinti visą pjesę. Tai yra staigus sukonstravimas kažkokio pasaulio ir tuoj pat – galimybė jį sugriauti, apnuoginti, kaip teatro mašineriją. Čia toks raktas ir yra.

Spektaklyje intensyvi scenų kaita, kuri sulėtėja persikėlus į aktorės, Tavo mamos Daivos Stubraitės namus. Gyvenimiškus siužetus tarytum nušluoja vieno žmogaus išgyvenimai. Kas buvo sunkiausia derinant skirtingų vaizdinių paletę?

Viena pagrindinių spektaklio temų – visko laikinumas. Greitas, kartais net kiek destruktyvus scenų kismas reikalingas šiai temai atskleisti, lyg kiekvienas epizodas įtrauktų į savo pasaulį ir po akimirkos išstumtų lauk. Tempas sulėtėja tik kai laikinumui priešinama amžinybė – apie tai ir yra scena su mano mama.

Kuriant vaizdinius svarbu, kad tas kismas eitųsi kaip per sviestą – lengvai, ne mechaniškai, ne sunkiai, bet organiškai. Iš tų pačių objektų reikia sukurti daugybę skirtingų atmosferų – tai nelengva. Iš gryno realizmo pereinama į nuogą minimalizmą, vėliau staiga viskas peršoka į siurrealizmą ir t. t. Išraiškos priemonių panaudojimo gausa didelė ir skirtinga, sakyčiau, tai netgi yra šios medžiagos pamatas. Ją statydami su Karoliu daug sau leidžiame, nebijome eklektikos. Spektaklis veikia ir kaip tam tikra Lietuvos teatro istorijos ekspozicija, jame daug atpažįstamų komponentų iš kitų labai skirtingų lietuviškų spektaklių. Galiausiai ir pats teatras, būdamas efemeriškiausias iš visų menų, yra idealus laikinumo temai. Dėl to naudojamės ir visa jo technine baze, tarsi kurdami papildomą veikėją.

Kokiu principu sukurti personažų kostiumai?

Realizmo. Kostiumai kuriami kaip kine, kad būtų kuo mažiau pastebimi, atrodytų taip pat organiškai, todėl, kad visas veiksmas kuriamas taip, kad nesuprastum, ar čia iš tikro vyksta repeticija, ar spektaklis. Bet kokia maniera kostiumuose gali trukdyti. Tik keliose vietose kostiumai yra teatrališkesni.

Kuriant kostiumus daugiau galvojama apie dramaturgijoje išrašytus personažus ar apie konkrečių aktorių individualias savybes?

Ir taip, ir taip.

Apie spektaklį buvo mąstoma ilgai. Ar pirminis sumanymas per šį laiką keitėsi, ar tvirtėjo?

Šiuo atveju didelio blaškymosi nėra, viskas – gana nuosekliai. Net tada, kai Karolis pradėjo rašyti pjesę, nebuvo daug blaškymosi, keitimų ir pergalvojimų. Tiesiog šitas kūrinys kažin kaip plaukia pats.

• Tai – ne perfekcionizmas: kaip atpažinti obsesinį kompulsinį sutrikimą?
• Taupyti, išleisti ar pasidalyti? Kaip vaikui neįdiegti finansinių kraštutinumų.
• Grybų sezonas įsibėgėja: ką svarbu žinoti prieš einant į mišką.
• RRT atnaujina informaciją: ryšio situacija šalyje toliau gerėja.
• ESO tęsia audros padarinių šalinimo darbus: tiekimas atkurtas 100 tūkst. klientų.
• Keliuose fiksuojami stipraus vėjo padariniai – kelininkai dirba visu pajėgumu.
• ESO padvigubino pajėgas ir perspėja gyventojus laikytis atsargumo.
• Lietuva elektros pasigamina vis daugiau, bet kainos auga: kada tikėtis pigimo?
• Atminties lustų krizė pasaulyje – išmanieji jūsų įrenginiai kainuos brangiau.
• Širšių sezonas: kada jos tampa pavojingos?
• Tūkstančiai žmonių vienoje vietoje: kas vyksta su ryšiu renginių metu.
• Bulvės ne tik cepelinams: „Iki“ šefė siūlo išbandyti du nebrangius receptus.
• Kaip karas keičia pirkimo įpročius: Lietuvos ir Suomijos gyventojų tyrimas.
• Panikos atakos: ar gyvename savo gyvenimą?
• Sukčiai tampa vis įžūlesni – senjorus apmoko dar prieš skambutį bankui.
• Dvi figos, viena didelė klaida: daug kas mano, kad tai tas pats vaisius.
• „Elektrum Lietuva“ bendruomenėms skirs daugiau nei 100 tūkst. eurų.
• RRT paaiškina, kada DI sukurtą turinį reikia ženklinti, o kada ne.
• Darbas „Apple“: lietuvis kuria lustus, be kurių neveiktų „iPhone“.
• Mitas ar tikrovė? Z karta nenori skambinti.
• Erkių sezonas vėl įsibėgėja: kada susirgimų rizika didžiausia.
• Parduodate automobilį? Ši klaida gali atbaidyti pirkėjus dar iki pirmos apžiūros.
• GPS trikdžiai: kodėl robotas vejapjovė gali išvažiuoti iš kiemo?
• VAATC oficialiai susigrąžina Vilniaus MBA gamyklos teritorijos valdymą.
• Lengvi pinigai, dovanos ir nekaltos užduotys: kaip verbuojami vaikai?
• Vokietijos teismas: DI bendrovė „Suno AI“ pažeidė autorių teises.
• Mokymasis visą gyvenimą kintančios karjeros laikais.
• Pagrindinės rizikos augintiniui vasarą: pasitikrinkite savo keturkojo krepšį.
• Parduodate telefoną skelbimuose – padovanojate asmeninius duomenis?
• Manote, kad viršiję greitį laimite daug laiko? Klystate − tai mitas.
• Apsauga nuo nėštumo – abiejų reikalas.
• Nuo saulės parkų iki ryšio: ką pasauliui kuria Kauno elektronikos inžinieriai?
• Pirmoji vaiko mokėjimo kortelė: kada ji tampa pamoka, o ne rizika?
• Seneliai leidžia daugiau, vaikai tuo naudojasi: kaip sutarti dėl ekranų vasarą?
• 100 tūkst. eurų kainavusi meilės istorija: septynerius metus laukė vyro.
• Jaunimo pasirinkimai – auga susidomėjimas inžinerija, mažėja informatika.
• Medikai įspėja – nuo vieno guminuko iki komos per kelias minutes.
• Oro kondicionierius bute: ką būtina žinoti prieš jį montuojant.
• Uždirbate daugiau, bet nesutaupote? Štai kur dingsta papildomi pinigai.
• Karščiai pavojingi ne tik žmonėms: klaidos daromos daugelio šunų šeimininkų.

Šio sąrašo naujienos detaliau

Daugiau ankstesnių naujienų:  1  2  3  4  5  6  7  8  9  10  11  12  13  14  15  16  17  18  19  20  21  22  23  24  25  26  27  28  29  30  31  32  33  34  35  36  37  38  39  40  41  42  43  44  45  46  47  48  49  50  51  52  53  54  55  56  57  58  59  60  61  62  63  64  65  66  67  68  69  70  71  72  73  74  75  76  77  78  79  80  81  82  83  84  85  86  87  88  89  90  91  92  93  94  95  96  97  98  99  100  101  102  103  104  105  106  107  108  109  110  111  112  113  114  115  116  117  118  119  120  121  122  123  124  125  126  127  128  129  130  131  132  133  134  135  136  137  138  139