O. Koršunovas: dabartinė „Katedra" - tarsi užmiršto sapno smėlio pilis

Vasario 16 dieną Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių proga Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į spektaklį pagal nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą „Katedra".

Nuotraukos šaltinis: Photocamera.click

Kitą sezoną numatytos gastrolės po Lietuvą - „Katedra" bus parodyta Alytuje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Spektaklio režisierius nacionalinės premijos laureatas Oskaras Koršunovas sako, kad tuomet, kai katedromis virsta bankų dangoraižiai, o jaunimui tėvynę atstoja internetas, šis spektaklis tampa vis aktualesnis.

Aušra Pociūtė

Vasario 16 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus rodomas spektaklis „Katedra". Su kokiomis mintimis ruošiatės šiam šventiniam rodymui?

Mano galva, „Katedra" tampa vis aktualesnė. Ji pasiteisino su kaupu. Taip, tai yra ir proginis spektaklis, o aš kurdamas jį nei nuo savęs nei nuo kitų neslėpiau, kad pildau teatro užsakymą. Gerai jaučiu kontekstus, šiam pastatymui ryžausi puikiai žinodamas, kokie sunkumai laukia. Sunkiausia buvo išlaikant Justino Marcinkevičiaus statymo tradicijas išgauti šiuolaikinę intonaciją - ne tokią patetišką, bet kartu ne mažiau didingą. Reikėjo racionalaus architektūrinio apskaičiavimo - mano, scenografo Vytauto Narbuto, kompozitoriaus Antano Jasenkos ir aktorių meistrystės.

Tai vienas iš nedaugelio Jūsų pastatymų pagal nacionalinę dramaturgiją, po Sigito Parulskio „P.S. Byla OK" ir „Vienatvė dviese" bei Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo".

Tiesą pasakius, tai kas išvardinta yra nemažai, kažin ar Lietuvoje surasime kitą mano ar jaunesnės kartos režisierių, kuris būtų tiek pastatęs svarbių lietuviškų dramos kūrinių. Spektaklis „P.S. byla OK" buvo vienas pirmųjų šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos kūrinių, pastatytų po Nepriklausomybės atgavimo ir buvo sutiktas labai kontroversiškai. Visi laukė patriotinio kūrinio, o sulaukė postdraminio šoko. „Išvarymas" buvo dar vienas etapinis kūrinys - epas, pasakojantis apie Lietuvą purtančią emigraciją ir žmonių likimus, kuriuos stipriai paveikė šis reiškinys. „Išvarymas" - labai šiuolaikiškas, pilnas atpažįstamų dabarties ženklų, aktualijų, gatvės kalbos. Muzikinis takelis grįstas visiems puikiai žinomais hitais.

O „Katedroje" nenorėjau atsiplėšti nuo lietuviškos modernistinės teatro tradicijos. Buvau įsitikinęs, kad šis pastatymas neturi labai disonuoti su publikos pozityviu ir patriotišku nusiteikimu, taip pat su spektaklį parėmusių žmonių lūkesčiais. Juk buvo paskelbta akcija - daug žmonių, norėdami prisidėti prie šio pastatymo, mokėjo už bilietus net po 300 litų. Tai buvo tarsi akmenų nešimas Katedros statybai. Teatras tuo metu neturėjo pakankamai lėšų tokiam dideliam spektakliui, tad be žmonių indėlio ir mecenato paramos premjera nebūtų įvykusi. Dėl minėtų priežasčių nenorėjau labai eksperimentuoti, „išnarinti Marcinkevičiui sąnarių", o žiūrovams - akių.

Tai nepatiko daliai teatro kritikų, kurie tikėjosi sušiuolaikinimo, net savotiško Marcinkevičiaus nuvainikavimo. Daugelis neapsikentė su jo patriotine patetika, už kurios slypėjo, kaip jie manė, kolaboravimas su sovietų valdžia. Tos nuotaikos sklandė jau statant „Katedrą", bet tikrasis proveržis įvyko Nerijai Putinaitei išleidus knygą „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje". Po spektaklio girdėjau nuomonę, kad Lauryną reikėjo parodyti kaip Justiną Marcinkevičių, o vyskupą Masalskį - kaip to meto labai įtakingą, daugiametį kultūros ministrą Lionginą Šepetį. Taip, paralelių esama. Iš esmės Marcinkevičius į Lauryno paveikslą įdėjo save, o bažnyčios vaidmeniu ir galia, besireiškiančia per Masalskį, rodė to meto komunistų partijos savivalę.

Štai dėl to spektaklį 2016 metais gerai priėmė ir suprato kinai. Žalio supratimo neturėdami apie katalikybę, jie „Katedroje" greičiau įžvelgė asmenybės kovą su partinės nomenklatūros mašina. Kinijoje, Pekine, žiūrovai spektaklį žiūrėjo beveik nekvėpuodami, o po rodymų pratrūkdavo aplodismentais, kurie labiau panašėjo į solidarizaciją ir maištą nei paprastą padėką už spektaklį.

Tiesa pasakius, Lauryno paveiksle siekiau daugiau ar mažiau atspindėti jauną Justiną Marcinkevičių, ne Stuoką-Gucevičių, dėl to šiam vaidmeniui buvo parinktas Marius Repšys. Laurynas yra greičiau ne Gucevičius, iš Italijos atkeliavęs į provincialų Vilnių, o Marcinkevičius, iš Važatkiemio atvykęs į jį bauginantį didmiestį.

Tikriausiai panaši reakcija kaip kinų buvo ir tarybiniais laikais, kai buvo rodomi tuometinių režisierių sukurti Justino Marcinkevičiaus trilogijos spektakliai „Mindaugas", „Mažvydas", „Katedra"? O dabar publikos supratimas kitoks?

Demokratiškoje kultūrinėje terpėje teatras praranda galimybę kalbėti metaforomis. Demokratija reikalauja tiesmuko parodymo, kas yra kas, idant galėtų mėgautis savo tolerancijos dekoltė. Tad jei siekčiau šių dienų madų ir atsisakyčiau modernistinių ir simbolistinių kodų, jei kurčiau naratyvą, dekonstruojantį „Katedrą" kaip Lietuvos, tėvynės simbolį, gal ir sulaukčiau tam tikrų intelektualų ir kultūrinio elito mirktelėjimų ir paplekšnojimų per petį, bet nebūtų svarbiausio - Katedros, kviečiančios po savo kolonada visą tautą.

O toks būtent ir yra Justinas Marcinkevičius kaip tautos dainius, poetas. Paskutinis. Po jo daugiau nebuvo ir nebus. Nes laisvė nereikalauja tautos konsolidacijos ir tautai nebereikia jokių vedlių. Beje, tai mano manymu, ir yra didžiausias Lietuvos išbandymas. Pasirodo, kad laisvėje sudėtingiau išlikti nei priespaudoje. Todėl gaidos, skambančios „Katedroje", kai tampa aišku, kad sukilimas pralaimėtas, taip jaudina dabartinius žiūrovus. Visi pasąmoningai jaučia: nors esame laisvi, Katedros idealai griūna. Tautinę Katedrą keičia prekybinis akropolis, globalizacijos traukos taškais tampa didieji megapoliai, o tėvynė jaunajai kartai yra internetas.

Ar šio spektaklio aktualumas 2018-aisiais toks pats kaip 2012-aisiais, kai įvyko spektaklio premjera?

Kai stačiau spektaklį sakiau, kad Katedra buvo sugriauta, atimta, paskiau užmiršta. Šiandien ji atlieka daugiau muziejinį ir ritualinį vaidmenį. Ne apie tokią Katedrą svajojo Marcinkevičius ar Laurynas, bet nieko čia nepadarysi, tiesiog keičiasi kultūrinis klimatas. Globalizacijos procese katedras keičia bankų dangoraižiai. Mene, ginkdie, nebegalima klasicistinė harmonija, visiems laikams išnyks romantizmo laikotarpio menininkai-idealistai, tokie kaip Laurynas. Į jų vietą ateina „specialistai". Geras architektas yra tiesiog geras architektas, specialistas. Jo šlovė matuojama naujųjų technologijų išmanymu, verslumu ir uždirbtais pinigais. Todėl dabartinė Marcinkevičiaus „Katedra" yra tarsi užmiršto sapno smėlio pilis. Tai suteikia spektakliui dramatiškumo. Žiūrovai dažnai net ir verkia. Prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi buvo sujaudinta šio spektaklio ir pasveikino mus, kūrėjus.

Į spektaklį susirenka pilnos salės, žiūrovai išeina pakylėti. Be „Katedros" Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras sunkiai įsivaizduojamas, nes be šiuolaikinės teatro kalbos paieškų, jis turi ir kitų užduočių - tradicinės, universalios teatrinės ir aktorinės kalbos išsaugojimas, klasikos atgaivinimas, visuomenės švietimas, taip pat ir tam tikro ideologinio stuburo turėjimas.

Marcinkevičiaus „Katedra" nėra vien istorinis pasakojimas apie Lauryną Stuoką-Gucevičių ir to laiko įvykius. Tai - visos Lietuvos istorijos permąstymas, asmeninė Marcinkevičiaus autorefleksija. Nerijos Putinaitės iškelta dilema yra aktuali. Mes turime labai gerai suprasi tautos dvasinę rezistenciją. Žinoma, tautai reikėjo pasiaukojančių didvyrių kaip Romas Kalanta, disidentų kaip Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Nijolė Sadūnaitė, bet reikėjo ir tų, kurie sugebėjo išlaikyti Lietuvos kultūrą, mokslą, kurti. Tokie yra du beveik vienmečiai Marcinkevičiai: poetas ir garsus širdies chirurgas. Be jų mes nebūtume sulaukę Kovo 11-osios ir atkurtos valstybės šimtmečio.

Kai teatras bus uždarytas renovacijai, kitą sezoną „Katedrą" planuojama rodyti ne kitose Vilniaus erdvėse, bet pristatyti įvairiuose Lietuvos miestuose - Alytuje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Kodėl Jūsų manymu, svarbu, kad šį spektaklį pamatytų visos Lietuvos žmonės?

Pirmiausia prasminga todėl, kad jis žiūrovams labai patinka. Žmones sujaudina tematika, tai aukštos teatrinės prabos, iškilių Lietuvos teatralų didelės meistrystės darbas. Kokybė šiuolaikiniame teatre, deja, jau - ne svarbiausias dalykas. Kaip, beje, ir pats žiūrovas. Šiuolaikinis teatras ignoruoja žiūrovą, o žiūrovas savo ruožtu - šiuolaikinį teatrą. „Katedros" temos universalios - meilė, tėvynė, kūryba, herojiškumas, kova su totalitarinėmis jėgomis. Dėl to spektaklis taip mėgiamas.

O jaunam žiūrovui tai aktualu?

Taip, aktualu. Bet jaunas žiūrovas dabar visiškai kitoks. Dažnai tiktai sulaukęs šešiolikos ar septyniolikos metų jis pirmą kartą apsilanko teatre ir jei pamato spektaklį, kuris yra neįdomus, nevizualus, jis daugiau į teatrą nebeateina. Manau, kad „Katedra" savo vizualumu ir didingumu pakeri ir jaunuosius teatro lankytojus, pamatę šį spektaklį jie sugrįžta į teatrą.

Ar pats švęsite atkurtos valstybės šimtmetį?

Galima sakyti, kad aš šimtmetį švenčiu kiekvieną dieną - jau porą mėnesių statydamas šimtmečiui skirtą operą „Post Futurum" apie Joną Basanavičių. Man svarbu tą dieną nuveikti kažką prasmingo. Kaip ir statydamas „Katedrą", taip ir dabar jaučiu, kad darau prasmingą darbą.

Esu pakviestas uždegti laužus prie Seimo, kelti vėliavas. Džiaugiuosi, kad esu žmogus, kurį kviečia į valstybinę šventę atlikti tam tikrus simbolinius dalykus.

Šventės lietuvius sujungia, bėdos taip pat, bet mums trūksta kasdienio rutininio pilietinio sąmoningumo. Linkėčiau lietuviams brandinti jį, o ne kasdien rietis ir nekęsti savęs, kitų, valstybės. Būti reiklesniems sau, ne tik savo kaimynams ir valdžiai.

Vasario 16 d. 18.30 val. Justino Marcinkevičiaus „Katedra", rež. O. Koršunovas, bus rodoma Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Kitą sezoną spektaklis bus rodomas įvairiuose Lietuvos miestuose: Alytuje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Bilietus į rodymus šiuose miestuose žmonės galės įsigyti gegužės mėnesį.

• Techninių įgūdžių negana: kaip darbdaviui pamatyti tai, ko neparodo CV?
• Pašto dėžutėje – banko kortelė jūsų vardu: nauja sukčiavimo schema.
• II pakopos lėšas atsiėmę gyventojai jų įdarbinti neskuba.
• Saugumo jausmas gali klaidinti: įspėja dėl dažnai nuvertinamų rizikų namuose.
• Paspirtuko sukelta trauma: koma ir neurochirurgų darbas, sugrąžinęs į gyvenimą.
• Kodėl privataus detektyvo paslaugų kainos gali labai skirtis?
• Ką pagaminti iš makaronų? Trys nebrangios idėjos jaukiam rudens savaitgaliui.
• Energijos rijikas namuose gali būti ne senas prietaisas, o jo nustatymas.
• VU chemikų sukurtas metodas gali paspartinti naujų vaistų kūrimą.
• VU Fizikos fakulteto mokslininkai siekia įminti perovskitų paslaptis.
• Dyzelinui brangstant: kiek galima sutaupyti važiuojant elektra?
• Lietuva užsitikrino JAV dujų tiekimą dešimtmečiui: didesnis kainų stabilumas.
• Ką iš tiesų sako jūsų šuo? Mokslininkas apie DI bandymus iššifruoti gyvūnų kalbą.
• Atsistojus tenka įsikibti, nes aptemsta akyse? Šio simptomo nereikėtų ignoruoti.
• DI bumas toliau brangina IT infrastruktūrą: kainos per metus šoktelėjo.
• Prezidentas: JAV kariai jau pakeliui į Lietuvą.
• Tekste nėra nė vieno žodžio. Ką jame perskaito vaikai?
• Elektriniai paspirtukai mieste: ko reikia, kad visi jaustumės saugesni?
• RRT: Telecentras turės grąžinti LRT 651 tūkst. eurų permoką.
• Tarp darbuotojų ryškėja atskirtis: kokių įgūdžių prireiks norint neatsilikti?
• Ukmergės gamykla ruošiasi auginti komandą iki 400 žmonių.
• Nelegalus darbas statybų sektoriuje: individualios veiklos pažyma neapsaugo.
• Atrodė puikiai, kol neišvažiavo į kelią: ką gali slėpti stovėjęs automobilis?
• Darbo skelbimo nebeužtenka: kas veikia ieškant specialistų.
• Vaikas išvėmė vaistus: sugirdyti dozę dar kartą ar laukti kito vartojimo?
• Rusijos GPS trikdžiams suvaldyti „Bitė“ įsigijo atominį laikrodį.
• „Nėra ką valgyti“, nors šaldytuvas pilnas: kodėl taip nutinka ir ką daryti?
• Sukčiai apie jus gali žinoti daugiau, nei manote: įvardijo 5 pagrindines schemas.
• Verslo atsparumas „Dienai X“: nuo atsarginių kopijų iki veiklos tęstinumo.
• Kai vaikai moko senjorus, o senjorai – vaikus: skirtingos kartos kartu.
• Kodėl vaikas skriaudžia kitus?
• Pirmas nuosavas būstas: ką svarbu žinoti renkantis elektros tiekimo planą?
• Privačios gydymo įstaigos siekia toliau veikti su sistema.
• Jūsų televizorius – lyg meno kūrinys: profesionalus televizorių pakabinimas.
• DI asistentas jau gali atlikti veiksmus už jus: ekspertas įvardijo rizikas.
• Nauja šildymo sezono pradžios ir pabaigos tvarka: kokią teisę turi gyventojai?
• Kaip paruošti mėgstamus patiekalus be mėsos? Nustebins skonis ir žema kaina.
• Darbuotojai išeina ne dėl atlyginimo: priežastis – prastas vadovavimas.
• Kruasanai – ne tik pusryčiams: 5 idėjos, kurios padės šį kepinį atrasti iš naujo.
• Įrankis naujas, įpročiai seni: kodėl DI įdiegimas dar negarantuoja produktyvumo?

Šio sąrašo naujienos detaliau

Daugiau ankstesnių naujienų:  1  2  3  4  5  6  7  8  9  10  11  12  13  14  15  16  17  18  19  20  21  22  23  24  25  26  27  28  29  30  31  32  33  34  35  36  37  38  39  40  41  42  43  44  45  46  47  48  49  50  51  52  53  54  55  56  57  58  59  60  61  62  63  64  65  66  67  68  69  70  71  72  73  74  75  76  77  78  79  80  81  82  83  84  85  86  87  88  89  90  91  92  93  94  95  96  97  98  99  100  101  102  103  104  105  106  107  108  109  110  111  112  113  114  115  116  117  118  119  120  121  122  123  124  125  126  127  128  129  130  131  132  133  134  135  136  137  138  139  140