LNDT meno vadovas O. Koršunovas apie 83 sezoną

Daug kam atrodo, kad teatras yra iliuzijos menas. Iš tiesų visais laikais teatras siekia tikrumo ir realybės, bet ne tos buitinės, matomos akimis, o vidinės, skverbiasi į žiūrovų sąmonės gelmes, kur ir glūdi tikroji realybė. Teatras vyksta ne scenoje, o žiūrovų galvose.

Nuotraukos šaltinis: Photocamera.click

Siela ir yra tikrojo teatro scena. Fizinė scena – tik tramplinas į žiūrovų vaizduotę. Tokiame teatre pats žiūrovas yra lygiavertis kūrėjas su visais kuriančiais tą akimirką, kuri apima visą mūsų gyvenimą. Tai yra tikrasis teatras. Teatras, užčiuopiantis akimirką, kurioje atsiskleidžia viskas, kas jau buvo, yra ir dar bus. Tai, kas dar nesusiformulavo į žodžių junginius, kurie paverčia dabartį mirusiu kanonu.

Tikras teatras nenusakomas žodžiais. Jis yra paslaptingas, nes skverbiasi į mus, o mes ir esame pati didžiausia paslaptis sau patiems. Tikras teatras – visuomet paradoksalus ir daugiareikšmis ir dažnai tos reikšmės – prieštaringos. Kovoja viena su kita.

Toks teatras tampa tarsi mūsų pabėgusių likimų pėdsekiu ir visuomenės ateities pranašu. Tokiame teatre aktoriai atnašauja tai, ko dažnai patys negali įvardinti. Kaip aklas žynys, nematantis pasaulio, bet regintis vizijų pasaulį, kuris ir kuria vadinamąją realybę. Todėl tikras teatras visada yra modernybėje, nes visada yra esamajame laike. Metamodernizmas yra tik žodis, apibūdinantis mūsų intuicijas, kurioms mes dar nerandame žodžių, bet kurios gali būti užčiuoptos šiuolaikiniame mene ir teatre. Tokį teatrą ir sieks kurti LNDT šį ir ateinančius sezonus. Tokio totalinio teatro pasiilgo ir žiūrovai, ir aktoriai. Filosofinis, režisūrinis, aktorinis, šokantis ir performinantis, vizualinis ir muzikinis, ir kartu tradicijų lobyno nepraradęs teatras. Tokie kitados buvo Miltinio, Jurašo, Vaitkaus, Nekrošiaus, Tumino spektakliai, mūsų geriausių aktorių, scenografų ir kompozitorių darbai. Tai išgarsino Lietuvos teatrą visame pasaulyje.

Laikai pasikeitė ir teatras bus ir jau yra kitoks. Bet esmė nesikeičia nuo antikinių ar Šekspyro laikų. Taip, laikas kelia teatrui naujų moralinių ir estetinių iššūkių, bet taip buvo visada. Tiesiog laiko tektoninės slinktys tai aprimdavo, tai suaktyvėdavo, ir teatras kaip barometras iškart tai jausdavo. Ir dabar privalo jausti. Gyvename laikais, kai technologijos keičia mūsų įpročius ir sąmonę. Ekonominės perturbacijos, ekologinė katastrofa, demografinis sprogimas, o dabar – ir baisus karas. Pasaulis kybo ant susinaikinimo ribos. Teatras tam negali būti abejingas, bet apie tai jis turi kalbėti savo kalba, skverbdamasis į priežastis, o ne į pasekmes. Tuo jis skiriasi nuo kitų medijų, socialinių tinklų, žiniasklaidos, televizijos. Ir net kino, kuris pretenduoja į mūsų vaizduotės pakaitalą. Teatras – atvirkščiai – kuria mūsų vaizduotes.

Beletristika taip pat nėra teatro kalba. Teatras neturi duoti atsakymų. Jis turi duoti emociją, kuri vėliau mūsų sąmonės šaldikliuose virsta išmintim. Pastaraisiais metais teatras, kuris visuomet sintetino savy žanrų įvairovę, ėmė daug eksperimentuoti, susiskaidė į atskiras dalis. Šiuolaikinis šokis, cirkas ir opera, literatūrinis ir performatyvus teatras, pojūčių, socialinis, dokumentinis, postdraminis, metamodernistinis ir taip toliau. Visa tai, žinoma, vyksta neatsitiktinai. Tai laiko tendencijos. Bet teatras, išlaikytas kaip pyragas, smarkiai pasiligojo. Naujieji trendai šaukia, kad nebereikia nei režisieriaus, nei aktoriaus, nei žiūrovų. Užtenka savitikslio proceso už tam skirtą mažą dotaciją. Taip, to irgi galbūt reikia, bet už šio „grynojo“ meno fasado slypi teatro mirtis. Teatrui reikia pilnakraujystės. Jis į save turi vėl viską susigrąžinti. Gero režisieriaus darbas niekaip nesikerta su kolektyvine kūryba. Atvirkščiai: gera režisūra – tai visuomet įkrauta kolektyvinė kūryba.

Mimezės menas – ne apgaulė, o tiesos apraiška. Teatre turi tilpti viskas – šokis, cirkas, performatyvumas, pojūčiai, muzika, naujausios technologijos ir mokslo atradimai. Mes, kitaip nei daugelis šalių, kurios kitados garsėjo savo teatru, dar nepraradom jo ir nepraradom žiūrovo. Vis dar turim repertuarinį teatrą ir tai yra didelė vertybė. Turime jį išsaugoti, puoselėdami režisūrinį ir aktorinį meną, neprarasti tikros, unikalios teatro kalbos. Dar turime žiūrovą, nebijantį „sunkaus“ teatro. Vis dar yra vilties turėti kritiką, kuri šiame procese atliks be galo svarbų vaidmenį. Tam reikia dirbti ir dirbti kitaip nei pastaruoju metu buvo dirbama. Repetuoti nuolat ir ne tik naujus spektaklius. Tik tada teatro trupė kūrybiškai bręs. Turim liautis skubėję, rasti laiko profesijos tobulinimui, rengti kūrybines dirbtuves ir seminarus, naujos dramaturgijos skaitymus, dalyvauti festivaliuose ir patys juos organizuoti. Kviesti jaunus režisierius ir aktorius, bet ir neatimti galimybės iš veteranų, kad vyktų kartų sinergija. Kviesti geriausius režisierius iš Lietuvos ir užsienio. Būtina statyti klasiką. Moderniai. Nes būtent moderniai pastatyta klasika mūsų šiandieną pastato ant amžinybės koturnų. Statyti šiuolaikiškiausią dramaturgiją greta klasikos. Kaip jau ne kartą esu sakęs, klasiką statyti šiuolaikiškai, o šiuolaikinę dramaturgiją – klasiškai, t. y. siekti teatre universalumo.

Kaip ir Šekspyro laikais, nūnai senosios tradicijos susiduria su naująja modernybe. Vieni nori grįžti į XIX amžių, kiti aprengti XXI-ąjį. Tradicinės vertybės – nacionalinė valstybė, religinis fundamentalizmas, tradicinė šeima, lokali ekonomika ir kultūra – susiduria su globaliu pasauliu, kuris veikia visai kitais dėsniais, pagrindais ir vertybėmis. Ši kultūrinė ir socialinė sandūra neišvengiamai tampa esmine teatro tema ir teatras turi tai vėlgi atskleisti. Ne paviršutiniškai, ne horizontalioje plokštumoje, o vertikaliuose zonduose. Nepamiršdamas tradicinio pasaulio, teatras negali apeiti naujų temų – besikuriančios naujos etikos ir moralinių imperatyvų, naujojo bendruomeniškumo, feminizmo, visuomenės mažumų, LGBT+ ir daugelio daugelio kitų naujuose laikuose gimstančių dalykų.

Negali būti nepastebėtas šiais laikais tiek blogio atnešantis populizmas, radikalizmas, šovinizmas, noras visuomenę grąžinti į jau nebeveikiančias konvencijas siekiant merkantilinių tikslų. Teatras turi būti aktualus, bet ir sugebėti išlikti objektyviu arbitru. Nepamokslauti ir nepataikauti madai ir politikai. Teatras pats turi kurti madą ir politiką. Aš tikiu teatru ir meno galia. Teatras neturi keisti pasaulio. Jis, anot garsios Šekspyro frazės, turi pasaulį atspindėti, ne jo veidą, bet jo vidų. Ir tada pasaulis keisis pats.

• Saugus internetas prasideda namuose: 3 dalykai, kuriuos verta žinoti jau dabar.
• Atsakė, kodėl dalis senų telefonų Lietuvoje liko be ryšio.
• Valentino dieną ragina pasisaugoti „bučinių“ keliuose.
• Šiandien „kristi lygioje vietoje“ – lengviau nei atrodo: ypač slidu.
• Romantinis sukčiavimas išlieka vienu pavojingiausių sukčiavimo būdų Lietuvoje.
• Alergija šalčiui - kas už to slypi?
• Darbuotojo valia dėl darbo sutarties nutraukimo turi susiformuoti laisvai.
• Specialistas atskleidė, kodėl lietuviai pradeda pirkti elektromobilius.
• Poligono anatomija: kaip rengiami kariniai vienetai.
• „ChatGPT“ geba pasinaudoti tik kas trečias lietuvis: kas stabdo žmones?
• Dirbtinis intelektas įgavo „rankas“: išpopuliarėjo įrankis „Moltbot“?
• Vairuojant naudojate išmanųjį laikrodį? Atsakė, ar galima taip daryti.
• Elektros kainų krizė: ką tai reiškia ūkiams ir regionams.
• Nugaros skausmas: kada padės šiluma ir judesys, o kada – tik skubi pagalba?
• Ar jūsų darbuotojas gali kelti riziką nacionaliniam saugumui?
• Rekordinės elektros kainos – brangiausias sausis per beveik trejus metus.
• Sausio šaltis parodė, kaip kiauri daugiabučiai švaisto šilumą.
• Šalčiai ir vaikai namuose: kokias teises turi dirbantys tėvai?
• Artėjant dideliems šalčiams: kaip atsakingai naudoti elektrą.
• Ar būstą šiandien įsigyti sunkiau nei prieš 15–20 metų? Atsakymas nustebins.
• Cepelinai, kuriuos pasigamins kiekvienas: paprasti patarimai geram rezultatui.
• Telecentras sutarė dėl naujos dirbtinio intelekto platformos sukūrimo Lietuvoje.
• Lietuviai kovos su Nipah virusu - „Northway Biotech“ pasirinkta vakcinos gamybai.
• Dėl pensijų priemokos kai kurie gavėjai vasarį gali gauti mažesnę sumą nei sausį.
• Gydymo ligoninėje dažniausiai prireikia dėl gripo komplikacijų.
• Naujas gerbėjas ar sukčius? Dirbtinio intelekto romantinės apgavystės.
• Žiema džiugina sniegu, bet atneša ir traumų: sausį po 30 žalų per dieną.
• Ruošiatės į kalnus su automobiliu? Ką svarbu žinoti nuomojantis mašiną žiemą.
• Seimo opozicijos įstatymo projektą: LRT depolitizuoti ir atskirti ūkio valdymą.
• Šildymo sąskaitos už sausį gali būti didesnės dėl žemesnės oro temperatūros.
• Gydytoja ragina nesibaiminti menopauzės: stresas, mitai, efektyviausi sprendimai.
• Šalčiai tęsiasi ir keičia taisykles: kaip prižiūrimi miestai spaudžiant speigui?
• Ne visada reikia pas gydytoją: vaistus gali išrašyti ir slaugytojas.
• Kokiais interneto ryšio mitais vis dar tikime?
• DI kelia kompiuterių kainas: paskaičiavo, kiek tai atsieis pirkėjams.
• Šaltasis sezonas odai – tikras iššūkis: rekomenduojama priemonė nustebins.
• ESO pataria: kaip žiemą naudoti elektrą protingai ir sutaupyti.
• Infliacija grįžta, o už padidėjusius mokesčius sumokės galutiniai vartotojai.
• Žiemiški sausio orai: kaip tai paveiks elektros sąskaitas?
• Pieno sektorius kryžkelėje: ar kooperacija ir rinkos gali išgelbėti situaciją?

Šio sąrašo naujienos detaliau

Daugiau ankstesnių naujienų:  1  2  3  4  5  6  7  8  9  10  11  12  13  14  15  16  17  18  19  20  21  22  23  24  25  26  27  28  29  30  31  32  33  34  35  36  37  38  39  40  41  42  43  44  45  46  47  48  49  50  51  52  53  54  55  56  57  58  59  60  61  62  63  64  65  66  67  68  69  70  71  72  73  74  75  76  77  78  79  80  81  82  83  84  85  86  87  88  89  90  91  92  93  94  95  96  97  98  99  100  101  102  103  104  105  106  107  108  109  110  111  112  113  114  115  116  117  118  119  120  121  122