Williamas Kentridge’as: daužyti sukonstruotų nežinojimų formas

Grandiozinė Williamo Kentridge’o paroda (kuratorė Virginija Vitkienė) „Tai, ko nepamename“ (That Which We Do Not Remember), vyksianti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, pažymėtina, kaip vienas svarbiausių įvykių kitų metų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje.

1955 m. Johanesburge (Pietų Afrikos respublikoje) gimęs litvakiškas šaknis turintis menininkas jau kelis dešimtmečius meno terpėje žinomas ir įvertintas daugybe apdovanojimų, jo kūriniai aplankė svarbiausias pasaulio galerijas ir tapo didžiųjų kolekcijų dalimi. Kentridge‘as – intelektualus, provokuojantis emocijai ir apmąstymui. Jo įkvėpimo šaltiniai – nuo mokslo iki grožinės literatūros, o meninės priemonės pačios įvairiausios – nuo piešinių anglimi, tapybos, tekstilės, animuotų filmų iki operinių pastatymų. Tai atspindi paties autoriaus išsilavinimo spektrą ir platų interesų lauką.

Daug ką studijavote ir turėjote mokytojų. Ar esate pats mokytojas?

Mano žmona mėgsta pasakoti apie žydų vyrus: jie niekada nepalieka, bet sulaukę penkiasdešimties tampa rabinais. Taigi kartais galvoju, kad tapau 66-erių metų rabinu. O turint omenyje „Mažiau vykusios idėjos centrą“ [Centre for the Less Good Idea – jo iniciatyva įsteigtas 2016 m. – S. B.], ten daug ką darau tarsi mokytojas.

Metų metus, kai manęs prašydavo mokyti, manydavau, na, vis dar mokausi pats, neturiu ko kitus mokyti. Dabar jaučiu, kad vis dar mokausi, bet jau galiu kai ką perduoti ir kitiems. Ir dar daugiau, dažnai mokausi dirbdamas su jaunesniais studentais.

Studijoje įgijau pakankamai patirties: dabar kartais galiu atsiliepti į vargus ir nerimą, kurie apima jaunesnius menininkus – ir mane tokie dalykai aplankydavo, kai buvau daug jaunesnis. Nesakau, kad dabar nėra nerimo, bet tai kitokio pobūdžio nerimas, ne tas, kurį jaučia jaunas menininkas.

Kas jums pačiam suteikia drąsos kurti?

Pradžioje sunku būti užimtam tuo, kad tęsi darbą diena iš dienos, ar būtum rašytojas, ar tapytojas. Manau, tai reikalauja daugiau drąsos negu tęsti, kai jau turi tam tikrą trajektoriją ir pagreitį, ir pavykusių projektų patirtį.

Kol dar tik pradedi, kiekvienas naujas kūrinys yra gyvybiškai svarbus. Jei vienas piešinys ar vienas paveikslas, regis, nesiklijuoja ir neturi vertės – ar tai rodo tiesą apie tai, kas aš esu? Esu pasmerktas, kad viskas nepavyktų! Tad įveikti tai yra tam tikra meninė drąsa. Čia irgi reikia atkaklumo, užsispyrimo, storos odos, kad neimtum į širdį žmonių atsiliepimų apie savo darbus, jeigu jiems nepatinka. Man to niekada nepavyko pasiekti.

Manau, būti menininku labai dažnai reiškia psichinę stoką, turimą tam tikrą įtrūkį, spragą. Tai jausmas, kad nepakanka tavęs paties. Privalai paskui save palikti objektų ir daiktų pėdsaką, kurį kiti žmonės matytų, kurį ir pats matytumei žiūrėdamas į tuos objektus. Kalbame ne apie drąsą – apie neadekvatumą.

Kokį matote ryšį, jei toks yra, tarp originalumo ir autentiškumo?

Autentiškumas kaip išeities taškas manęs nedomina. Man smalsu tai, kas randasi proceso metu. Labiau domiuosi kvailyste arba, kitaip tariant, pasiduodu impulsui, pirmai idėjai, priimu ir išbandau abejotiną dalyką ir tikrinu, kur tai nuves.

Didžioji dalis mano sukurtų projektų ir atradimų, kurie buvo įdomūs ir man, ir kitiems, kilę iš neautentiškumo. Pradedi nuo galvojimo apie vieną dalyką, o tada jau seki viena idėja ir tada kas nors dar gimsta. Nėra taip, kad aiški mintis ir ryški tyrimo linija veda prie atsakymo į klausimą, kurį sau uždavei.

Jūsų kūryniuose pastebime daug negatyvumo, išvertimo, neigimo. Ar tai jūsų meninė priemonė? Ką jums tai reiškia?

Negatyvai mane domina fotografiniu, metaforiniu požiūriu. Negatyvai yra tai, kas įsirašo ant fotojuostos, iš kurios gaminame antrąjį negatyvą, kuris yra pozityvus atspaudas.

Nufilmuoji ant balto popieriaus įvairiomis trajektorijomis vaikštinėjančias skruzdėles, o tada apverti: baltas popierius tampa nakties dangumi, o juodos skruzdės – šviesos taškeliais nakties skliaute. Sukūrei judančių žvaigždžių ir planetų bandą.

Tai praktinis negatyvo panaudojimas, kuris nėra tuštuma, bet parodo ir akivaizdžią tamsos jėgą. Vietoj to, jog padarytume išvadą, kad viską galima paaiškinti šviesos buvimu, kaip buvo manoma nuo Platono laikų ir vėliau, šviesą turime matyti šalia tamsos tam, jog ją suvoktume. Kartais tam, kad dalykai įgautų prasmę, reikia to keisto tamsos ir šviesos mišinio.

Mane dominanti tuštuma – juodoji skylė. Juodoji skylė kosmose, kaip galingos gravitacijos vieta, sugerianti visą šviesą ir visa, ką ji praryja. Pabaigos neišvengiamybė. Žinoma, pasitelkęs pavyzdį iš fizikos, bandau įprasminti mūsų pačių juodąją skylę – kapą šešios pėdos po žeme, į kurį mes keliaujame, į šitą tuštumą. Jei negali pakelti minties apie tuštumos neišvengiamybę, kabiniesi į tikėjimą, jog kas nors visgi gali ištrūkti iš tos tamsos – tokiu atveju tikime siela.

Dažnai kūryboje kalbate apie entropiją. Kas tai?

Kūrėjo pareiga yra priešintis entropijai. Jeigu išmeti vazą, ji sudūžta ant grindų. Jei surenki šukes ir vėl išmeti jas į orą, labai neįtikėtina, kad jos vėl suformuos tiksliai tokią vazą, kokia buvo prieš sudūžtant. Tai toji statistinė neįmanomybė, kuri yra entropijos pagrindas: tvarkingi dalykai virsta netvarka. Kūrėjo darbas yra surinkti tuos fragmentus, indo šukes, suplėšyto popieriaus skiautes ir rekonstruoti ką nors naujo, naują vaizdinį. Forma yra koliažas, bet tai tik kitas pasakymo būdas, kad iš aplinkoje ir savyje atrastų fragmentų mes konstruojame savo suvokimą. Tas mūšis prieš entropiją – ir faktas, kad studijoje šią kovą laimime kasdien – pastato entropiją į svarbią vietą ir paverčia ją geru įrankiu.

Koks jūsų santykis su tradicija?

Mane domina vertimo klaidos, įsivaizduotas, o ne giliai suvoktas kontekstas. Skeptiškai žiūriu į tapatybės meną ir tapatybės politiką, vietoj to domėdamasis benkartiškumo politika, mišrūniškumu, pasipriešinimu tradicijai bei tikėjimu, kad dauguma tradicijų yra išgalvotos ir sukonstruotos. Išties kolonijiniame pasaulyje kolonistų administracijų užduotis buvo išgalvoti gentis, miestus, klanus ir škotiškąjį tartaną [audinys kiltų siuvimui – S. B.], reiktų suvokti juos kaip dirbtinius dalykus, o ne tuos, kuriuos reikėjo atrasti.

Turime būti atsargūs su tradicija, nes, netgi neigdamos ją, mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.

Ar menas galėtų būti pavadintas geriausia priemone istorijos naratyvų kūrimui?

Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Manau, vienas iš dalykų, kuriems dabar skiriu dėmesio, tai žvilgsnio nukreipimas į pakraščius, į dalykus, kuriuos atidėjau į tolimesnę spintą. Ištraukti juos vėl, peržiūrėti.

Dėl to, kad mene dirbama su fragmentais, prasmės konstruojamos per koliažą, mes galime kurti kitus naratyvus, taip pat istorijos pasakojimus sudėdami kartu skirtingus fragmentus. Taigi, kas yra studijoje natūralus procesas: iš vieno piešinio imamas fragmentas, fotografijos detalė, iš tų skirtingų fragmentų sukonstruojamas vaizdinys – toks modelis tinka ir mūsų istorijos supratimui.

Jūsų kūrybos paroda įspūdingos apimties ir jai bus skiriama itin daug dėmesio. Jūs pats nesate lankęsis Lietuvoje. Koks jūsų asmeninis santykis su mūsų šalimi?

Visada priskyriau save litvakams, dalimi Pietų Afrikos žydų bendruomenės, kuri atvyko iš Lietuvos (tai šalis, iš kurios atvyko didžioji dalis Pietų Afrikos žydų). Tačiau niekada nesu buvęs Lietuvoje.

Mano senelis autbiografijoje parašė tik vieną sakinį apie vietą, kurioje jis praleido kelis pirmuosius gyvenimo metus. Jis paprasčiausiai sako: „Gimiau Lietuvoje, iš kurios atvyko daugelis Pietų Afrikos žydų, palikau Lietuvą ir nuvykau į Angliją.“

Žinau apie istorines komplikacijas tarp žmonių, kurių šeimos atvyko iš Lietuvos, bet niekada patys nesijautė lietuviais, visada jautėsi istoriškai autsaideriais šalyje, kurioje užaugo ir gyveno. Lietuvoje tarp štetlų ir lietuvių buvo tam tikras apartheidas.

Neturiu žinių apie gyvenimą štetluose, apie savo protėvių gyvenimą Lietuvoje. Nenoriu, kad man būtų atlyginta, tikrai nepageidauju atpildo, nemanau, kad Lietuva man ką nors skolinga.

Prieš vienuolika metų mano dukra apsilankė Lietuvoje ir atrado, kad nėra beveik jokio pripažinimo apie tai, kas ten yra įvykę. Man būtų įdomu atvykti į Lietuvą, ją patirti ir patikrinti, ar mano įsivaizduota šalis ir jos istorija atitinka tai, ką būdamas ten rasiu.

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymas – 2022 m. sausio 19-23 d. (didysis atidarymo šou – 2022 m. sausio 22 d., 19:30 val.)

• Nuo vasario – energetiškai nepriklausomi nuo Rusijos. Ko tikėtis?
• Šilti orai ir išaugusi vėjo jėgainių gamyba mažino elektros energijos kainas.
• Nemiga ar miego sutrikimai? Kaip atskirti ir kada kreiptis į specialistus.
• Lėtai nepavyko – šokusi paklausa Vilniuje pralenkė 2021 m. vidurkį.
• Seniausi Lietuvoje veikiantys mobilieji telefonai: kokie ir kas juos naudoja?
• Pateikė degalų kainos prognozę: dyzelino kaina pasieks 2,5 euro už litrą ribą.
• Baltijos šalių pajamų augimas – ne tik ekonomikos, bet ir saugumo problema.
• Kaip išsirinkti tinkamą žaislą, kuris džiugins ir lavins vaiką.
• Numeris – banko, balsas – sukčiaus: kaip telefonas gali mums meluoti?
• Fabien Lédé: Mano tikslas – sukurti gyvą erdvę ir nuostabą žiūrovams.
• Bulvių plokštainis niekad nepabos – išbandykite 5 naujas padažų idėjas.
• 5 verslui pavojingiausios kibernetinės atakos.
• Slidinėjimo trasos bei saulės vonios – kur traukia lietuvių keliautojai žiemą?
• Spalvos ir pinigai: kaip nepasiduoti slaptiems rinkodaros triukams.
• Euro ir dolerio kurso paritetas: euras – pasmerktas kurį laiką būti pigesnis.
• Įsigaliojo SIM kortelių registravimo reikalavimas: viskas, ką reikia žinoti.
• RRT įspėjo Telią dėl įpareigojimų nevykdymo.
• Apsaugokime gyvūnus: atsisakykime fejerverkų ir neskubėkime dovanoti augintinių.
• Daugelyje naujų automobilių Lietuvoje veiks tiktai šios bendrovės internetas.
• Taikant ES sankcijas, blokuojami 36 IP adresai ir 621 interneto svetainė.
• Teismas patvirtino Telecentro teikiamų LRT siuntimo paslaugų kainų pagrįstumą.
• Draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį sprendimą.
• Kaip teisingai interpretuoti prietaisų skydelio siunčiamus signalus.
• 5 programėlės, kurios pravers kiekvienam vairuotojui.
• KTU kibernetinio saugumo specialistas: DI tampa puolimo įrankiu.
• 5 magiški šventinio laikotarpio filmai, kuriuos privalote pamatyti su visa šeima.
• Ar verta kurti interneto svetainę savo hobiui ir kokį domeną naudoti?
• Ekspertai apie atliekų rūšiavimą: kartais žmonių pastangos nueina perniek.
• „Teltonikos“ skandalas atskleidė biurokratijos problemų mastą.
• Asfaltas klojamas, o ryšys stringa: infrastruktūros spragos stabdo pažangą?
• Dėl vasarinių padangų nebegalioja automobilio techninė apžiūra ir draudimas.
• Technologijų herojai: kaip telefonai ir kiti prietaisai gelbėja žmonių gyvybes?
• Per 20 metų patyčių mastas Lietuvoje beveik nesumažėjo: kas kiša koją pokyčiams?
• Kenčiate nuo šiukšles kaupiančio kaimyno? Išeitis yra, tik ne visi apie tai žino.
• Slaugytojai konsultuodami galės pratęsti paskirtą gydymą receptiniais vaistais.
• Kaip išvengti klaidų renkantis pirmąjį būstą?
• Naudotos ar naujos padangos: kam vairuotojai teikia pirmenybę?
• Pasakė, kam orgazmas yra naudingiausias: sumažina tikimybę susirgti vėžiu.
• Milijonierius po savaitės: kaip laimėjus loterijoje neprarasti šalto proto.
• Kas pragraužė skylę: kandis ar kailiavabalis?

Šio sąrašo naujienos detaliau

Daugiau ankstesnių naujienų:  1  2  3  4  5  6  7  8  9